Kristina Lenartaitė
Įvadinės pastabos
Tiriamasis objektas - tokios, kaip antai iliustruoja (1ab) ir (2ab) pavyzdžiai, sakinių poros, plg.:
1. a. Mergaitė (už-)tiesia lovatiesę ant lovos.
b. Mergaitė
(už-)tiesia lovą lovatiese.
2. a. Mama auna batukus vaikui.
b. Mama auna vaiką batukais.
Vienodos leksinės sudėties, tačiau skirtingas sintaksines ir semantines struktūras turį sakiniai, sudaryti su skirtingomis veiksmažodžio reikšmėmis (viena jų (1b, 2b) - metoniminio pirmosios (1a, 2a) perkėlimo pasekmė), lemiančiomis skirtingą tiesioginių veiksmo objektų pasirinkimą (objektinimą). Tai vienas įdomesnių, o drauge ir sudėtingesnių sakinio semantikos ir jos raiškos tyrimo atvejų. Analogiškos tiriamosioms bei panašios sakinių poros įvairiuose darbuose aptariamos tik vienu ar keliais aspektais: veismažodžio junglumo ir semantinių vaidmenų - N. Sližienės (Sližienė 1978: 107-124, 1980: 93-105, 1986: 45-96, 1994: 50-51), situaciniu ir semantinių vaidmenų - Č. Filmoro (Fillmor 1981: 496-530), objektinių santykių - A. Drukteinio (Drukteinis 1985: 50-58), aktualiosios skaidos - A. Holvoet'o (Holvoet 2003: 87), predikacijos - S. Šaumjan'o (Shaumyan 1987: 118-119). Šiame tyrime orientuojamasi į tokias sakinių poras leidžiančius sudaryti veiksmažodžius: apžvelgiama jų ypatybės, bandoma nustatyti skirtingų jų reikšmių atsiradimo priežastys, santykiai, skyrimo kriterijai bei tų reikšmių žymėjimas žodynuose.
Metonimija. Jos paskirtis tiriamosiose sakinių porose
Tiriamųjų porų sintaksiniai - semantiniai skirtumai atsiranda dėl skirtingos predikacijos. Predikatas - funkcinis kalbos vienetas, reprezentuojąs sakinį (Shaumyan 1987: 94). Dėl organizuojančio vaidmens - galėjimo jungtis su reikalingos formos ir turinio žodžiais - veiksmažodžiui predikacijos procese tenka centrinė pozicija. Veiksmažodžio junglumo (valentigumo) išgales lemia jo reikšmė. Iš pavyzdžių (3ab) akivaizdu sakiniuose esant skirtingas veiksmažodžių reikšmes, plg.:
3. a. Žmonės kabinėja paveikslus ant sienų.
b. Žmonės
kabinėja sienas paveikslais.
Pirmojo sakinio (3a) veiksmažodžio reikšmė - „kelis ar daugiau kartų kabinti ką nors ant ko nors, kad kabėtų“, o antrojo - „(ap-, nu-) kabinėti ką nors kuo nors“. Skirtingas leksinis junglumas ir šalia bendrų aiškių diferencinių semų turėjimas čia laikoma pakankamu pagrindu vadinti tai skirtingomis veiksmažodžio kabinėti reikšmėmis (Jakaitienė1982: 80-81). Apibrėžiant jų santykį vieną reikėtų laikyti pirmine, o kitą - antrine, išvestine iš pirmosios. Nederėtų tapatinti čia minimos pirminės žodžio reikšmės su daugiareikšmio veiksmažodžio pagrindine reikšme - „labiausiai sąlygota paradigmiškai ir mažiausiai sąlygota sintagmiškai“ (Šmeliov 1973: 212). O pačių reikšmių išsidėstymas akivaizdus: metoniminio perkėlimo būdu atsiradusios reikšmės (1b, 2b, 3b) yra antrinės nemetoniminių (1a, 2a, 3a) atžvilgiu. Reikšmės, kur įmanoma, skiriamos pasikliaujant žodynų definicijomis, o kur ne, vartosena. Metonimija - reikšmės perkėlimas pagal žymimų sąvokų tarpusavio ryšį, plg.: Čėdyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą (K. Donel.) ir kol riebų maistą šutini puode. Šis perkėlimas, anot Pikčilingio, pagrįstas erdvės sąlyčiu: „X ir Y, arba temą ir vaizdą, sieja erdvė“ (Pikčilingis 1975: 241-243). Metonimijai būdingas sintagminio perorganizavimo mechanizmas (Jazykoznanie 1998: 300-301). Nors yra „semantinė kategorija, bet ji reiškiama ir gramatinėmis priemonėmis“ (Pikčilingis 1975: 236-237). Akivaizdūs yra tiriamųjų porų sakinių gramatinės raiškos skirtumai. Be to, metoniminės raiškos atvejai dažnai suvokiami kaip teksto eliptinio trumpinimo pasekmė. Pastarąjį požymį įdomu pasekti J. D. Apresjan'o pateiktuose struktūrų porų pavyzdžiuose, artimuose tiriamajam atvejui, plg.: a) skusti (brit') barzdą ir skusti klientą, b) kirpti (strič') plaukus ir kirpti galvą, c) šluostyti (vytirat') dulkes ir šluostyti veidą, d) nušluostyti (utirat') ašaras ir nušluostyti veidą ir t.t. (Šmelev 1973: 227). Šios transformacijos pagrįstos metonimija, kurios raiškos atveju atsiribojama nuo dalies neaktualios informacijos. Ji ne prarandama, o įtraukiama į naujos veiksmažodžio reikšmės turinį, nes prireikus metoniminės reikšmės „trūkstama“ informacijos dalis lengvai rekonstruojama, plg.: kirpti galvą reiškia „kirpti plaukus nuo galvos (arba galvos plaukus)“ ir skusti klientą - „skusti kliento barzdą (plaukus ar kt.)“. Perkeltinės reikšmės „trūkstama“ informacijos dalis galimà atkurti tik semantiniame, bet ne gramatinės raiškos lygmenyje: neįmanomos yra konstrukcijos, plg.: * kirpti galvą nuo plaukų arba * skusti klientą nuo barzdos. Be to, perkėlimas čia greičiausiai nepaliečia veiksmažodžio reikšmės, tik santykius daiktavardiniame atributiniame junginyje, plg.: skaityti Jablonskio raštus ir skaityti Jablonskį, skusti kliento barzdą ir skusti klientą, kirpti galvos plaukus ir kirpti galvą.
Kiti du atvejai (c ir d) liudija skirtingas veiksmažodžio reikšmes, plg.: šluostyti stalą - „braukant valyti (švarinti, sausinti) stalą“ ir šluostyti dulkes (nuo stalo) - „braukant šalinti ką nors nuo ko nors“. Veiksmažodžio reikšmė konstrukcijoje šluostyti stalą laikoma antrine (išvestine) kitos atžvilgiu, nes pirminė veiksmažodžio reikšmė gramatiniame lygmenyje leidžia realizuoti visus predikacijai būtinus ir fakultatyvius argumentus, plg. mergaitė skudurėliu šluosto dulkes nuo stalo. Antrinė reikšmė įtraukia mažiau argumentų (plg.: mergaitė skudurėliu šluosto stalą, bet ne *šluosto stalą skudurėliu nuo dulkių), nors semantiniame lygmenyje tai galima eksplikuoti, plg.: stalo šluostymas - „jo švarinimas, atliekamas pašalinant tai, kas suvokiama kaip jo nešvarumo priežastis“. Akivaizdu, kad sakinys su pirmine veiksmažodžio reikšme dėl galimos pilnesnės denotuojamos situacijos dalyvių raiškos yra mažiau priklausomas nuo konteksto, priešingai nei antrinės veiksmažodžio reikšmės sakinys. Visos kitos J. D. Apresjan'o pateiktos konstrukcijos, sudarytos su metoniminėmis veiksmažodžio reikšmėmis, yra labiau priklausomos nuo konteksto nei nemetoniminiai jų variantai, nes iš dalies yra eliptinio trumpinimo pasekmė. Raiškos atžvilgiu tiriamosios poros skiriasi nuo ką tik aptartųjų, plg.:
4. a. Šeimininkas kreikia šiaudus į tvartą (tvarte).
b. Šeimininkas kreikia tvartą šiaudais.
5. a. Mama (ap-) velka marškinius mergytei.
b. Mama (ap-)
velka mergytę marškiniais.
6. a. Vaikas šluoja šiukšles nuo tako.
b. Vaikas šluoja taką.
Metoniminės veiksmažodžių reikšmės (4b ir 5b) leidžia realizuoti visus nemetoniminio atvejo (4a ir 5a) argumentus (priešingai nei 6b struktūroje), nors ir išreiškiami kitokie jų santykiai. Ir jei 6b struktūroje yra akivaizdus metonimijai būdingas reiškinys - elipsė, tai 4b ir 5b struktūrose (pilnos raiškos atveju) jos nėra. Vadinasi, tiriamasis atvejis nuo kitų metonimijos atmainų skiriasi tuo, kad šiame perkėlime elipsė nebūtinai taikoma, plg.: šeimininkas kreikia tvartą arba mama (ap-) velka mergaitę.
Deja, tiriamųjų sakinių porų atveju kol kas negalima tiksliai aprašyti metoniminių veiksmažodžio reikšmių atsiradimo procedūros ar suskirstyti perkėlimo atvejų pagal perkeliamų objektų santykius veiksmo atžvilgiu (pvz., erdvės sąlytis, gretybė bei priklausymas ir pan.) ir dėl sunkumų, kylančių aprašant analizuojamojo atvejo veiksmažodžių grupę, t.y. nustatant tik šiems veiksmažodžiams būdingas ypatybes bei tiriant metoniminių jų reikšmių atsiradimo prielaidas ir pan. Taigi perkeltinės ir neperkeltinės reikšmės šiame darbe skiriamos iš dalies empiriškai, iš dalies kliaujantis žodynuose pateiktais reikšmių suskirstymais (šiuo atveju naudingiausia yra Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno medžiaga (Sližienė 1994-2004), nors reikšmių išdėstymas ir jų santykiai žodyne plačiau nekomentuojami).
Nepaisant veiksmažodžių metoniminių reikšmių kilmės aprašymo sunkumų ir remiantis kituose lygmenyse (loginiame predikacijos, semantinių funkcijų, sintaksinių funkcijų bei informacinės struktūros) atsirandančiais akivaizdžiais skirtumais, galima daryti prielaidas apie metoniminės raiškos sakinių paskirtį. Pirmiausia metoniminėmis veiksmažodžių reikšmėmis realizuojama sakinių predikacijos ir informacinės struktūros skirtumai. Kadangi šiam atvejui aktualūs sakinio predikacijos procesai iš dalies yra informacinės sakinio struktūros, arba aktualiosios sakinio skaidos, dalis, tai dėmesys čia koncentruojamas būtent į ją - „sakiniu perteikiamų referencijos ir predikacijos aktų išsluoksniavimo priemonę“ (Holvoet 2003: 97).
Artimi tiriamiesiems ir analogiški atvejai A. Holvoet'o minimi kaip keli antrinės temos pasirinkimo variantai, „sugramatinti ta prasme, kad jiems priskiriami skirtingi leksiniai vienetai, besiskiriantys tik sintaksinėmis savybėmis“: „aprašant dovanojimo situaciją sugramatintos antrinės temos (tiesioginio papildinio) pozicijoje gali eiti dovanojamas daiktas arba apdovanojamas asmuo: padovanojo mokiniams knygų : apdovanojo mokinius knygomis. Plg. dar pripylė arbatos į puodukus : pripylė puodukus arbatos“ (Holvoet 2003: 86-87). Tačiau ir informacinės struktūros lygmenyje tiriamajam atvejui galima iškelti daugiau klausimų nei gauti atsakymų. Pirmiausia kyla klausimas, ar galima metoniminės raiškos tiriamųjų sakinių realizaciją laikyti konkuruojančia su kitomis (pavyzdžiui, su sakinio kirčiu) informacinės stuktūros raiškos priemonėmis, plg.: a) mama velka MARŠKINIUS mergytei (mama kažką velka mergytei; tai, ką mama velka mergytei, yra marškiniai) ir b) mama velka mergytę MARŠKINIAIS (mama kažkuo velka mergytę; tai, kuo mama velka mergytę, yra marškiniai)? Nepaisant skirtingų gramatinių funkcijų, abiem atvejais marškiniai užima antrinės remos poziciją ir, atrodo, tokiai marškinių pozicijai realizuoti identiškos situacijų dalyvių sudėties atvejais egzistuoja tik dvi priemonės - kirčiu žymėta pozicija sakinyje arba metoniminės veiksmažodžio reikšmės konstrukcija. Ir jei taip, tai bent jau kaip vieną iš galimų tiriamųjų porų metoniminės raiškos funkcijų reikėtų laikyti skirtingą informacinės struktūros realizavimą. Ši prielaida toliau kelia ne vieną klausimą: kodėl veiksmažodžio metoniminis reikšmės perkėlimas naudojamas realizuoti skirtingą sakinio informacinę struktūrą; kodėl apskritai prireikė dar vieno sakinio informacinės sruktūros realizavimo būdo; kas dar, be skirtingos predikacijos, informacinės struktūros ir sintaksinių funkcijų, realizuojama metoniminiais porų sakiniais; kodėl metoniminis reikšmės perkėlimas taikomas kai kuriems veiksmažodžiams… Tad metonimijos „bylą“, deja, tenka baigti ne išvadomis, o neatsakytais klausimais.
Sintaksiniai raiškos skirtumai tiriamosiose sakinių porose
Akivaizdūs yra analizuojamų porų sakiniuose realizuojamų sintaksinių funkcijų skirtumai. Pagal sakinių leksinių vienetų gramatines formas ir galimus sintaksinių funkcijų skirtumus porose skiriami trys sakinių porų tipai, plg.:
I. 7. a. Vaikas apsuka šaliką aplink (apie) kaklą.
a. Nn+Vf+Na+AdvDir/Loc
b. Vaikas apsuka kaklą šaliku.
b. Nn+Vf+Na+Ni
II. 8. a. Šeimininkė pripylė pieno į puodynę.
a. Nn+Vf+Ng+AdvDir
b. Šeimininkė pripylė puodynę pieno.
b. Nn+Vf+Na+Ng
III. 9. a. Šeimininkai šeria miltus arkliams.
a. Nn+Vf+Na+Nd
b. Šeimininkai šeria arklius miltais.
b. Nn+Vf+Na+Ni
Pirmojo tipo (7ab) porų pirmuosiuose sakiniuose (a) asmenuojama veiksmažodžio forma (Vf) reiškiamas subjekto (Nn) poveikis tiesioginiam objektui (Na), ir tai vyksta arba kokioje nors vietoje (AdvLoc) arba poveikis atliekamas tam tikru judėjimo (vykdymo) keliu (kryptimi) (AdvDir). Antruosiuose (b) sakiniuose greičiausiai dėl poveikio atlikimo santykio su vieta (AdvLoc) ar jo vykdymo kryptimi (AdvDir) išryškinimo pastarosios tampa tiesioginiais poveikio objektais (Na), o pirmųjų sakinių tiesioginiai objektai įnagininko linksniu galimi realizuoti kaip poveikio priemonės. Pirmojo tipo porų metoniminės veiksmažodžio reikšmės sakiniuose galimi tokie gramatinės realizacijos pokyčiai:
AdvDir/Loc → Na Na → Ni
Pirmajam porų tipui artimas antrasis (8ab), kur antruosiuose (metoniminiuose) sakiniuose (b) realizuojama tik vieno nario nauja sintaksinė funkcija (AdvDir→Na): nemetoniminiame sakinyje (a) poveikio kryptį žymįs narys metoniminiame sakinyje (b) realizuojamas tiesioginiu objektu.
Kebliau čia apibrėžti kilmininku reiškiamo objekto padėtis pirmuosiuose (a) porų sakiniuose: neapibrėžto kiekio (daugio, dalies) kilmininką galima laikyti tiesioginiu papildiniu, ir tokia jo pozicija grindžiama pasyvine transformacija pagal tipinį modelį: papildinys → veiksnys, veiksnys → papildinys (Labutis 2002: 268). Su kai kuriais priešdėliniais veiksmažodžiais dalies kilmininku reiškiamas objektas negalėtų būti laikomas tiesioginiu sakinio papildiniu, nes pasyvinė transformacija pagal apibrėžtą modelį šiuo atveju negalima, plg.: šeimininkė pila pieną / pieno → pienas yra pilamas šeimininkės, bet ne šeimininkė pripila pieno → *pienas yra šeimininkės pripilamas arba žmogus krauna šieną / šieno → šienas yra kraunamas žmogaus, bet ne žmogus prikrauna šieno → *šienas yra prikraunamas žmogaus. Priešdėliai modifikuoja veiksmažodžių reikšmes, suteikdami joms papildomų semų, kurios konkrečiu atveju gali neleisti dalies kilmininku realizuojamo papildinio objekto suvokti kaip tiesioginio.
Trečiojo tipo porose metoniminiu raiškos atveju (b) galimos dvi kitokių sintaksinių pozicijų realizacijos:
Na → Ni Nd → Na
Nauja čia galimybė adresatinę reikšmę turintį pašalio papildinį (Nd) realizuoti kaip tiesioginį (Na).
Raiškos skirtumų porų sakiniuose atsiradimo prielaidos
Šio klausimo tyrimas pirmiausia reikalauja orientuotis į veiksmažodžio reiškiamo poveikio įtraukiamų objektų santykių to poveikio atžvilgiu aprašymą. Taigi iš dalies grįžtama prie metoniminės veiksmažodžio reikšmės atsiradimo aplinkybių apmąstymo (nes šis metonimijos atvejis kaip tik ir realizuojmas tik per skirtingų gramatinių funkcijų suteikimą), iš dalies analizuojami semantinės sakinių struktūros ir sintaksinių savybių skirtumai.
Pirmojo ir antrojo tipų poros išsiskiria galimybè nemetoniminės veiksmažodžio reikšmės sakiniuose aplinkybiniu nariu, žyminčiu vietą ar poveikio kryptį, išreikštą objektą su metonimine veiksmažodžio reikšme realizuoti tiesioginiu objektu (AdvDir/Loc → Na). Tokio poveikio vykdymo kelio (ar krypties) realizavimo pacientiniu objektu pagrindas greičiausiai yra veiksmažodžio reikšmės leidžiamas aktualizuoti holistinis prasminis komponentas (Drukteinis 1985: 57-58), dėl kurio kelias (ar kryptis) realizuojami kaip poveikio visiškai apimti arba nurodo, kad poveikis susijęs su visu šiuo aplinkybiniu objektu, plg.: apdėlioja aplink duobę ir apdėlioja duobę, barsto ant tako ir barsto taką, kaišo į kasas ir kaišo kasas, kemša į pypkę ir kemša pypkę. Kol kas kito šios realizacijos pagrindo nerasta.
Kità metoniminės veiksmažodžio reikšmės leidžiama realizuoti sintaksinė pozicija - pacientinio objekto raiška netiesioginiu instrumentiniu objektu (Na → Ni). Tokios realizacijos prielaidų reikėtų ieškoti poveikio ir jo tiesioginio objekto santykio turinyje: dėl to, kad konkrečiam poveikiui atlikti būtinas yra tiesiogiai to poveikio įtraukiamas objektas (plg. kimšimui būtinas kemšamas daiktas, barstymui - barstomas, avimui - aunamas ir t. t.), tas objektas šiame santykyje gali būti suvoktas ir realizuotas kaip priemonė (ar instrumentas) poveikiui atlikti, plg.: apsivilkti paltą ir apsivilkti paltu, kloti antklodę ir kloti antklode, lipinti popierius ir lipinti popieriais ir pan.
Metoniminės veiksmažodžio reikšmės sakiniuose poveikio priemone realizuojamas objektas sintaksiniame lygmenyje užima pašalio papildinio poziciją, kurios turinys pagal santykį su tarinio pasakomu požymiu vertintinas kaip daugialypis: pašalio papildiniu „pasakomas daiktas ar asmuo, kuris lyg tik viena puse įtraukiamas į tariniu pasakomą požymį, o kita puse yra lyg ir paslėptas to požymio dalyvis ar fono orientyras“, be to, šie papildiniai manomi turį ir kitų sakinio dalių bruožų (Labutis 2002: 274). Kai kuriuose tiriamuosiuose sakiniuose priemonės objektą reiškiančio pašalio papildinio artumas tiesioginio papildinio funkcijai išryškėja tuomet, kai sakiniuose instumentinė reikšmė gali charakterizuoti veiksmą savarankiškai, be tiesiogiai veikiamo objekto, plg.: mama apsisiaubia skraiste ir mama apsisiaubia skraistę (ant pečių), vaikas apsimaukšlina kepure ir vaikas apsimaukšlina kepurę (ant galvos), mergaitė apsiauna kurpaitėmis ir mergaitė apsiauna kurpaites (ant kojų). Tai įmanoma tik tuomet, kai sangrąžinė veiksmažodžio forma dalį tiesiogiai veikiamo objekto turinio nukreipia veiksniui. Kitais atvejais greta netiesioginiu papildiniu reiškiamo instrumentinio objekto tiesioginis papildinys gali būti realizuotas arba ne (tai lemia konkretus kontekstas), tačiau semantinėje sakinio struktūroje tiesioginio papildinio pozicija visada yra, plg.: žmonės purškia vandeniu (kopūstus), užpjudo šunimis (kiaules), šeria miltais (karves). Porų sakiniuose galimų tų pačių leksinių vienetų realizacijų arba tiesioginiu, arba pašalio papildiniu priežastys lieka neaiškios.
Trečiojo tipo porų metoniminiuose sakiniuose atsiranda galimybė nemetoniminio sakinio adresatinį objektą, atliekantį pašalio papildinio funkciją realizuoti tiesioginiu papildiniu (Nd → Na). Sakinyje (9a), nors pašalio papildinys (arkliams) yra antrasis, papildomasis, tarinio papildinys, tačiau galima pastebėti jį užimant ypatingą vietą šėrimo veiksmo įtraukiamų objektų atžvilgiu. Dėl to, kad naudininku reiškiamo pašalio papildinio reikšmė yra būti pasakomo požymio gavėju, dažniausiai santykiuose, kuriuose reikalinga iškelti adresatą, būtent jis iškeliamas viso veiksmo vykdymo proceso pagrindiniu orientyru: neabejotinai dažnesnės būtų situacijos, kur gyvuliai būtų pagrindinė šieno šėrimo priežastis, ir kur kas retesnės, bet įmanomos, kur šieno (su-)šėrimas taptų veiksmo vykdymo pagrindas.
Pašalio papildinio naudininku apskritai galimi realizuoti ir gyvi daiktai, ir abstraktūs dalykai bei negyvi daiktai, tačiau tiriamųjų sakinių porų atveju pavyzdžių rasta tik su gyvais daiktais. Akivaizdu, kad pastarieji lengviau gali patekti į centrinę poveikio sukuriamų santykių padėtį ir dėl to būti suprasti kaip to poveikio vykdymo priežastis ir pasekmė: šienas šeriamas dėl gyvulių (gyvuliams), ir tai daroma, kad gyvuliai būtų pašerti. Sintaksiniame lygmenyje tokiam padėties įsivaizdavimui lygiavertė būtų tik tarinio tiesioginio papildinio funkcija - ir tai yra rimtas pagrindas realizacijai tiesioginiu objektu. Taigi trečiojo tipo porose nemetoniminių sakinių naudininku reiškiamo adresatinio objekto realizavimas tiesioginio papildinio padėtyje (metoniminiuose sakiniuose) greičiausiai galimas dėl to, kad jis suvokiamas kaip pagrindinis ir tiesioginis poveikio rezultato vartotojas.
Adresatinės reikšmės artimumą teisiogiai veikiamo objekto reikšmei mini A. Drukteinis: „Kalbantysis objektą gali įsivaizduoti kaip ne tiek intensyviai ar intensyviau veikiamą“, plg. įrodinėti draugui savo teisumą / įtikinėti draugą savo teisumu; duoti vargšams duonos / sušelpti vargšus duona (Drukteinis 1982: 17-18).
Pagrindinis skirtingos realizacijos galimybių tyrimo trūkumas - pernelyg sureikšminamas leidimasis į tikrovės dalykų bei jiems galimų priskirti požymių apmąstymą. Nors visa tai ir yra pagrindas kalbinei realizacijai, tačiau patys savaime egzistuoja už jos ribų. Sakinio semantikai aprašyti reikėtų rasti priemonių, leidžiančių universaliai kategorizuoti kalbinės raiškos atvejus, o ne tikrovės daiktus, požymiu ir galimas situacijas.
Veiksmažodžių priešdėlių įtaka porų sakinių raiškai
Tiriamosios sakinių poros dažnai galimos sudaryti ir su pamatiniais veiksmažodžiais, ir su jų priešdėliniais vediniais, plg.:
10. a. Mama (ap-)mauna pirštines ant rankų.
b. Mama (ap-)mauna rankas pirštinėmis.
11. a. Vaikai (už-)siundo šunis ant kiaulių.
b. Vaikai (už-)siundo kiaules šunimis.
12. a. Senelis (pri)kemša tabako / tabaką į pypkę.
b. Senelis (pri)kemša pypkę tabako.
13. a. Mama (ap-)muturiuoja skarą vaikui.
b. Mama (ap-)muturiuoja vaiką skara.
Šiam tyrimui pirmiausia rūpi tos poros, kurių sakiniai sudaryti su formaliai identiškais veiksmažodžiais. Tiriamųjų porų sakiniuose realizuojamos nemetoniminės ir metoniminės tų pačių veiksmažodžių reikšmės skiriasi galimybe tiems patiems leksiniams vienetams suteikti skirtingas sintaksines - semantines savybes.
Priešdėliai pakeičia veiksmažodžio reikšmę arba veikslo atžvilgiu, arba holistinės semos eksplikavimo atžvilgiu. Priešdėliai, modifikuojantys tiriamųjų porų veiksmažodžių reikšmes, dažniausiai apima ir viena, ir kita, plg.: mauti ir apmauti, siundyti ir užsiundyti, kimšti ir prikimšti, kabinėti ir nukabinėti, muturiuoti ir apmuturiuoti ir t.t. Dėl priešdėlio suteiktos naujos semos, veiksmažodis gali nebesudaryti analogiškų porų, plg.: (10ab) ir užmauna pirštines ant rankų, bet negalima *užmauna rankas pirštinėmis. Jei priešdėliniame veiksmažodyje atsirandanti veikslo sema tiriamųjų porų reiškiamiems objektų santykių variantams nusakyti nėra aktuali, tai priešdėlių iškeliama holistinė sema padeda realizuoti kelio (ar vietos), kaip visuotinai poveikio apimto objekto, padėtį, plg.: kabinėja sienas ir nukabinėja sienas, tveria kiemą ir aptveria kiemą, muturiuoja vaiką ir apmuturiuoja vaiką.
Poveikio tiesioginio objekto realizavimui poveikio vykdymo priemone (ar instrumentu) (Na → Ni) - neaktuali nei holistinė, nei veikslo atžvilgiu orientuota semos, plg.: riša skarelę ir riša skarele, apriša skarelę ir apriša skarele, gaubia gūnią ir gaubia gūnia, apgaubia gūnią ir apgaubia gūnia.
Minėta, kad antrojo porų tipo nemetoniminiuose sakiniuose kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai neleidžia dalies kilmininku realizuojamiems objektams atlikti tiesioginio papildinio funkcijos ( žr. 6 psl.). Dalies kilmininku realizuojamo objekto turinys tarinio jam priskiriamo požymio atžvilgiu dvejopas: jis - ir paveikiamasis objektas, ir poveikio turinys. Priešdėliniai veiksmažodžiai išryškina kilmininku realizuojamo papildinio turinio reikšmę, o nepriešdėliniai - tiesioginio papildinio, plg.: pilti - „lieti skysčius / skysčio ar berti biralus / biralų (kur nors / į ką nors)“ ir pripilti - „pilant (skysčius ar biralus) pripildyti ką nors (ko nors)“, kimšti - „kišti, grūsti ką nors (į ką nors)“ ir prikimšti - „kišant pripildyti ką nors (ko nors)“.
Tiriamųjų sakinių veiksmažodžių grupės aprašymo sunkumai
Suprasti tiriamojo atvejo metoniminių veikmažodžio reikšmių atsiradimo priežastis, funkcijas, patį perkėlimo procesą ir nustatyti veiksmažodžio reikšmių žymėjimo bei klasifikavimo žodynuose pagrindą padėtų detalus analizuojamųjų sakinių veiksmažodžių grupės aprašymas, t. y. diferencinių požymių, būdingų tik šios grupės veiksmažodžiams, nustatymas. Čia kol kas iškyla rimtų sunkumų, mat kitų tyrinėtojų pateikiamos veiksmažodžių klasifikacijos yra nepakankamos, t. y. ten neišskiriama tokia grupė, į kurią patektų kaip tik tiriamųjų porų veiksmažodžiai. Analizuojamosios sakinių poros galimos sudaryti dėl to, kad veiksmažodžio reikšmė, žyminti poveikį kelių objektų atžvilgiu, leidžia dvejopus poveikio ir objektų santykius, todėl apibūdinant tiriamųjų veiksmažodžių grupę reikėtų orientuotis ir į veiksmažodžio pasakomo požymio įtraukiamų objektų santykio ypatumus.
Reikalinga klasifikacija turėtų atsižvelgti ir į veiksmažodžių semantinius diferencinius požymius, kaip antai daroma Č. Grendos klasifikacijoje (Grenda 1982: 31 -36) arba į veiksmų formų (Actionsart) skirtumus, kaip tai daroma Vendler'io klasifikacijoje (Van Valin, LaPolla 1997: 91-113), taip pat į veiksmažodžio valentingumo determinuojamą pozicijų skaičių (Geniušienė 1971: 7-16) ir į veiksmažodžiu pasakomo požymio santykį su jo įtraukiamais objektais.
Keliais iš čia minėtų veiksmažodžių klasifikavimo pagrindų naudojasi J. D. Apresjan'as transformaciniame - distribuciniame žodyne apibūdindamas anksčiau minėtas struktūrų poras (skuti barzdą ir skusti klientą, nušluostyti ašaras ir nušluostyti veidą) sudarančių veiksmažodžių grupę, kurios „veiksmažodžiai, gali reikšti arba poveikį objektui, arba veiksmą, sunaikinantį savo objektą“ (Šmelev 1973: 227).
Tiriamojo atvejo veiksmažodžių reikšmių, kurių pagrindu sudaromi sakiniai porininkai, santykis yra metoniminis. Pirmojo ir antrojo tipų porose veiksmažodžių metoniminėse reikšmėse atsiranda holistinė sema, dėl kurios objektas tampa poveikio visiškai apimtas arba poveikis suprantamas susijęs su visu objektu. Tikslesnė charakteristika reikalautų juos apibrėžti kitų panašių atvejų kontekste. Šitai, deja, dabar atlikti sunku.
Dėl veiksmažodžio reikšmių skyrimo ir žymėjimo žodynuose
Daugelis metonimijos raiškos atvejų yra stilistiniai, jie realizuojami konkrečiuose kontekstuose, todėl žodynuose ir neįmanomi, ir nebūtini fiksuoti. Tačiau tiriamųjų sakinių atveju veiksmažodžių metoniminių reikšmių galimybė sudaryti skirtingos (nei nemetoniminė reikšmė) sintaksinės - semantinės strukūros sakinius, kuriais realizuojama skirtinga predikacija ir informacinė struktūra, vertintina kaip pastovi kalbos sistemos priemonė, todėl visa tai turėtų atsispindėti žodynuose.
Žodynuose ieškant analogiškų tiriamiesiems atvejų, susiduriama su daugeliu sunkumų. Pastebėta, kad kalboje egzistuoja daugiau galimybių sudaryti analogiškas poras, nei nurodyta žodynų, tuomet tokių sakinių egzistavimo galimybės liudijimų ieškota Lietuvių kalbos tekstyne. Dažnai žodynuose pateikiami tiriamųjų porų sudarymo galimybes liudiją pavyzdžiai, bet nenurodomos tas galimybes suteikiančios skirtingos reikšmės ar jų atspalviai, plg.: kabinėti 1. „daryti, kad kabėtų“: Sienas paveikslais kabinėti. Užuolaidas kabinėti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Kita problema - reikšmė (ar reikšmės atspalvai) lyg ir leistų sudaryti sakinius porininkus, tačiau šitai iliustruojančių pavyzdžių nepateikiama.
Taigi aptariamosios veiksmažodžių metoniminės reikšmės žodynuose fiksuojamos įvairiai: ir kaip atskiros reikšmės, ir kaip nemetoniminės reikšmės atspalviai, ir visai neskiriamos. Turbūt teisingiausia būtų metoniminę veiksmažodžio reikšmę žymėti kaip atskirą.
Naudingiausias šiuo atveju yra Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas, tačiau jis neapima visų veiksmažodžių: pasigesta daugelio priesaginių veiksmažodžių vedinių ir kai kurių pamatinių, pavyzdžiui, kirpti.
Aptariamųjų sakinių porininkų ištyrimas, padėtų tiksliai įvertinti ir fiksuoti žodynuose šių, o galbūt ir kitų panašių sakinių porų sudaryme dalyvaujančias veiksmažodžių reikšmes.
Baigiamosios pastabos
Tyrimas parodo, su kokiais sunkumais susiduria sakinio semantikos ir jos raiškos analizė, kai konkretus atvejis bandoma aptarti išsamiau.
Veiksmažodžių semantikos tyrinėjimai ir jų klasifikavimas dar neapima visų veiksmažodžio, kaip pagrindinio sakinį formuojančio elemento, charakteristikų: daugiausiai dėmesio kreipiama į jo valentingumo lemiamų būtinų pozicijų aprašymą ir kur kas mažiau pasiekta veikmažodžio reiškiamo požymio ir jo įtraukiamų narių santykių tyrimuose Semantinų vaidmenų teorija leidžia aprašyti atskiro argumento santykį su predikatu, o ne jų predikacijos hierarchiją, kaip tai daro S. Šaumjan'as (Shaumyan 1987: 101-109).
Sakinio semantikos tyrime pasigendama universalių aprašymo priemonių, orientuotų ne į tikrovę, bet į kalbinę raišką, ir kaip įrodymais operuojančia tik kalbinės raiškos duomenimis.
Tiriamojo porų atvejo metoniminiais sakiniais, be sintaksinės - semantinės struktūros skirtumų, realizuojama skirtinga informacinė struktūra, kuri pati laikoma sakinio semantinės struktūros dalimi. Konkrečiau apibrėžtinas jų (sakinio informacinės ir semantinės struktūrų) santykis bei informacinės struktūros aukščiausio hierarchinio lygmens santykis su sakinio predikacija.
Nuorodos