Remigijus
Čia pasiūlytos trijų teonimų etimologijos, kurios remia viena kitą, todėl ir aptariamos kartu. Pirmenybę teikiu paprasčiausiems aiškinimams, nereikalaujantiems nei papildomų lingvistinių hipotezių, nei prielaidų apie šaltiniuose padarytas klaidas.
Pradėsiu nuo Perkūno, savo patikimumu ir svarba nekeliančio jokių abejonių. Jei nesileisime į jokius gudravimus, tai pirmiausia ateina į galvą, jog tai yra priesagos -ūna- vedinys iš šaknies perk-. Belieka patikrinti, kiek toks spėjimas pateisinamas semantiškai bei religiniais-mitologiniais argumentais.
Vienintelis minėtos šaknies lietuviškas žodis yra pirkti. Paprasčiausia perskaitymo galimybė tuomet būtų – kuris perka. Nors dažniausiai priesaga -ūna- dedama prie būtojo laiko kamieno, tačiau yra kitokių pavyzdžių, kaip LKŽ paliudytas bredūnėlis ir F. Kuršaičio – ryjūnas. (Kurschat, 1867, 88)
Abejonių gali kelti ir priegaidė, nes iš veiksmažodžių padaryti tokie žodžiai dažniausiai turi tvirtagalę. Tačiau ir čia galime rasti priešingų pavyzdžių, kaip atėjū́nas iš Zanavykų šnektos žodyno. Tokių, formaliai sunkiai paaiškinamų priegaidės svyravimų esama lietuvių kalboje nemažai, kaip antai J. Jablonskio savo tarmės pavyzdžiais kadaise ginta gėrýbė šalia kantrỹbės, bjaurỹbės (Vidžiūnas, 1997, 86). Galbūt tokius svyravimus lemia dabar sunkiai suvokiami semantiniai motyvai.
Dar galima būtų tarti Perkūną kilus ne tiesiai iš pirkti, bet iš kokio nors nebesamo daiktavardžio *perkà arba *perkė. Pastarieji turėtų reikšti daugmaž tą pat, ką ir prekė, kuri bent jau anksčiau turėjo ir „vertės“ reikšmę. LKŽ pateikia tokį pavyzdį: Mes ir visos žmonės ... viena preke esme išpirkti DP33. Iš čia ir pirkimą galime suvokti kaip vertinimą.
Priartėjome prie Perkūno pirminės reikšmės: tas kuris vertina (teisia), kuris susijęs su verte (kaina) arba kuris suteikia daiktams vertę. Manau, nei vienas lietuvių religijos tyrėjas neturėtų ginčyti, jog toks apibūdinimas kaip tik dera Perkūnui.
Mes neturime dabar galimybės įsiskverbti į žodžio
pirkti vidinę sandarą, tačiau su pirkimu bandant
susieti kokį nors vaizdinį, vaizduotėje iškyla tokia mainų
schema:
---------->
<---------
arba: <----|-----
Šie piešinėliai papildo Perkūno paveikslą kiaurai skrodžiančios ugnies įvaizdžiu, ir parodo jį savo veržlumu ir pasiaukojimu įgyjantį vertybes, savotiškai „nusiperkantį“ pasaulį.
Kitas svarbus, tačiau žymiai paslaptingesnis vardas – Andojas. Čia nesvarstysime, ar Volynės metraščio pasakojime apie Mindaugo krikštą paminėtas teonimas yra tas pats. Pakanka, jog Andojas atstatomas pagal K. Būgos nustatytus dėsnius (Būga, 1958, I, 227-232) iš keliančio pasitikėjimą savo dėmesiu mitologinėms detalėms, Malalos kronikoje esančio pasakojimo apie lietuvių tikėjimą. Tas pats vardas pasirodo ir dar kartą, jau minėtame Volynės metraštyje, aprašančiame nutikimą su lietuvių kariais, randančiais sudegusią pilį.
Mano siūloma etimologija tokia: vedinys iš veiksmažodžio
an(t)duoti. LKŽ pateikiamos reikšmės: užduoti;
atrodyti; išduoti. Tenka atsiversti Zietelos žodyną, kuriame
randame nesamas LKŽ reikšmes: atiduoti;
parduoti!. Prisiminkime dabar didįjį
Pirkėją su jo garbei kūrenama amžinąja ugnimi, ir
paklausykime, ką apie tokią prekybą kalba Hėrakleitas –
mąstytojas, dar labai artimas seniesiems vaizdiniams:
Visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip, kaip auksui prekės ir prekėms auksas. (Hėrakleitas, 1995, 57)
Tačiau grįžkime prie Andojo. Kad nestebintų vokalizmas,
pakanka prisiminti tokius žodžius kaip pardostė,
dotas, dovis. O dėl Andojo vaidmens visiškai sutinku
su A. Greimu, mačiusiu jame lietuviškąjį Patrimpą, ir
šitaip perteikusiu Grunau apibūdinimą:
(1) pagal javus ir pieną, kaip žemdirbystę ir gyvulinkystę
globojąs dievas,
(2) pagal jo garbei laikomą gyvatę, kaip sveikatos ir gyvybės
dievas,
(3) pagal šias dvi sritis, jis galop apibūdinamas, kaip
laimės dievas. (Greimas, 1990, 168)
Kad ir Lietuvoje ši Patrimpo sfera buvo labai svarbi, rodo su Perkūnu nelabai susijusių žalčių globa ir gausybė.
Pamažu aiškėja, kad Perkūnas drauge su Andoju apima bene visas svarbiausias religinio patyrimo puses: pirmajam būdingas pasiaukojimas, ryžtas, griežtumas, o antrajam – dosnumas bei malonė. Čia norisi prisiminti graikišką žodį charis – žavesys, malonė, dėkingumas. Perkūnas be abejo atitinka daugelyje religijų pasirodantį antrąjį dieviškąjį asmenį – Dievo sūnų, Dievo žodį. Stovėdamas šalia žmogaus, reikalaudamas iš jo bendradarbiavimo bei ryžto, jis turėjo būti itin artimas atšiauriomis senosios Lietuvos sąlygomis, ir galėjo pritemdyti Andojo atstovaujamą kitą religingumo aspektą.
Kaip bebūtų vadinamas Deus otiosus, ar Praamžiumi, ar tiesiog Dievu, anas didysis Dvejetas kasdienybėje pirmiausia patenka žmogaus akiratin. Galime spėti ir lietuviškąją trejybę kaip vieną su dviem.
Arba jokios trejybės, o šisai Dvejetas ir būtų vienintelis tokio rango, jei pasirodytų esant tiesos šioje Greimo pastaboje:
Prakorimo, pirmapradžio likimo ir jo dėsningumo įsteigėjo, atpažinimas netrukdo tad egzistuoti lietuviškam Mitrai, kurio viena iš pagrindinių pasireiškimo formų šalia sukrikščioninto Senelio Dievo, atrodo yra Dievaitis Mėnulis (Apie dievus ir žmones).
Lietuviškas Mitra, pasak Greimo, tai tas pats Andojas - Patrimpas.
Dabar jau neturėtų stebinti ir galima Divirikso etimologija, kaip dvirykio – dvivaldžio, tikėtinai skirto įvardinti Perkūno ir Andojo Dvejetui, arba linkstant viendievystėn, – Vienam, dvejopai besireiškiančiam. Laikyti pirmąją šio žodžio dalį dieva- neleidžia šaltiniai, nes ten parašyta divi- arba dive-. O kad ten įvardintas dvejetas, visai tikėtina, ypač turint omeny latvišką divi. Taip pat žinoma, kad Lietuvoje diarchinis valdymas buvo mėgiamas, o ir mitologijoje diarchijos pavyzdžių pakanka. Apie tai galima paskaityti G. Beresnevičiaus knygoje Baltų religinės reformos.
Nuorodos: